Izaijo 59

₁VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi,

kad negalėtų gelbėti,

nei jo ausis apkurtusi,

kad neišgirstų.

₂Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo,

jūsų nuodėmės uždengė jo veidą,

ir jis nebegirdi jūsų.

₃Juk jūsų rankos suteptos krauju,

jūsų pirštai – kalte.

Jūsų lūpos kalba melagystes,

jūsų liežuvis šnabžda apgaulę.

₄Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą,

nėra, kas teisingai gintųsi teisme.

Visi remiasi niekybėmis ir meluoja,

vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą.

₅Jie peri gyvačių kiaušinius

ir audžia voratinklius.

Kas valgo jų kiaušinius, tas mirs,

o iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.

₆Jų voratinkliai netinka drabužiams,

savo audiniais jie neapsiklos.

Jų darbai – nedori darbai;

iš jų rankų ateina smurto darbai.

₇Paskui blogį jie bėga tekini,

greiti pralieti nekaltą kraują.

Jų mintys – nedoros mintys,

jų vieškeliuose – nuniokojimas ir griuvėsiai.

₈Ramybės kelio jie nepažino,

teisingumo nėra jų takuose.

Jie pasidarė sau kreivas vėžes;

kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta.

₉Todėl taip toli nuo mūsų teisingumas,

nepasiekia mūsų teisumas.

Laukiame šviesos, bet tamsu;

laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje!

₁₀Kaip akli palei sieną einame apgraibomis,

kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio.

Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda,

gyvename tamsybėse kaip numirėliai.

₁₁Visi mes urzgiame lyg meškos,

vaitojame lyg burkuojantys balandžiai;

tikimės teisingumo, bet jo čia nėra,

laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.

₁₂Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami,

ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus;

mūsų nusižengimai su mumis

ir mes žinome savo kaltes:

₁₃maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI,

atsimetimas nuo savo Dievo,

kalbos apie išdavystę ir sukilimą,

širdyje gimusių melagysčių skleidimas.

₁₄Teisingumas paneigtas,

teisumas laikosi atokiai,

nes teisybė klumpa gatvėje,

o dorumui uždrausta įeiti.

₁₅Teisybės nėra:

kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas.

VIEŠPATS matė ir jam nepatiko,

kad nebėra teisingumo.

₁₆Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti,

baisėjosi, kad niekas nesikišo.

Tada jam padėjo jo paties ranka,

jį parėmė jo paties teisumas.

₁₇Teisumu jis apsivilko kaip šarvais,

išganymo šalmą užsidėjo ant galvos.

Rūstybės drabužiai – jo apdaras,

o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste.

₁₈Kiekvienam pagal darbus jis atlygins:

pykčiu – varžovams, atpildu – priešams.

Salas pasieks jo atpildas!

₁₉Vakaruose bus bijoma VIEŠPATIES vardo,

rytuose – jo šlovės,

nes jis ateis kaip upės sraunuma,

genama VIEŠPATIES vėjo.

₂₀Į Sioną jis ateis kaip atpirkėjas

„pas tuos Jokūbo vaikus,

kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, –

tai VIEŠPATIES žodis.

₂₁„Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, –

sako VIEŠPATS. –

Mano dvasia, esanti virš tavęs,

nuo tavęs nepasitrauks,

ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas,

liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose

ir tavo palikuonių lūpose, – sako VIEŠPATS, –

dabar ir per amžių amžius!